Mažosios Lietuvos istorija
Kryžiuočių ordinas, prūsų ir vakarinių lietuvių gentys XIII-XIV a.
Kryžiuočių ordinas (Vokiečių ordinas)
Tai riterių ordinas, įkurtas 1190 m., Akroje, Trečiojo kryžiaus žygio metu, kaip ligonių slaugos ordinas. 1226 m. atsikraustė į prūsų žemes ir juos nukariavo. Kėlė grėsmę kuršiams, žemaičiams, lietuviams. 1237 m., po pralaimėto Saulės mūšio, susijungė su Kalavijuočių ordinu (gavo bendrą Livonijos ordino pavadinimą).
1202 m. įsikūręs dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijose. 1260 m. kilo Didysis prūsų sukilimas, kurio vienas iš vadų buvo Herkus Mantas ir kuris tęsėsi iki 1274 m., kai buvo galutinai numalšintas. 1283 m. teutonai pirmą kartą atakavo Lietuvos žemes.
Lietuviai
Lietuviai – didžiausia baltų gentis. Dėl karingumo ir daugybės karinių žygių buvo vadinami sausumos vikingais. Lietuvių genties iškilimas padėjo pagrindus visuomeninės santvarkos pokyčiams bei Lietuvos valstybės susiformavimui.
Reformacija ir 1525 m. Prūsijos Karalystė (hercogija)
Martynas Mažvydas
Martynas Mažvydas yra vienas žymiausių visų laikų lietuvių. Jis gimė 1510 m. (tiksli data nėra žinoma), Žemaitijoje. Jis buvo Lietuvos raštijos pradininkas, pirmosios lietuviškos knygos parengėjas, Reformacijos veikėjas ir evangelikų liuteronų kunigas. Martynas Mažvydas pradėjo studijuoti Karaliaučiaus universitete, kurį 1548 m. baigė. Nuo 1549 m. iki pat mirties (1563 m.) Mažvydas buvo evangelikų liuteronų kunigu Ragainėje. Studijų metu, 1547 m., išleido Katekizmą – pirmąją lietuvišką knygą, tapusią „nacionalinės kultūros simboliu“.
1871 m. Vokietijos imperija
Nuo 1871 m. Mažoji Lietuva tapo Vokietijos imperijos dalimi. Kai 1870-1871 m. Prūsija laimėjo Prancūzijos-Prūsijos karą, vokiškus kraštus, taip pat ir Mažąją Lietuvą, sujungė į Vokietijos imperiją. Mažojoje Lietuvoje vyko prievartinė germanizacija (suvokietinimas), įvesta valstybinė – vokiečių kalba. Lietuvių kalba buvo pašalinta iš Mažosios Lietuvos viešojo gyvenimo, (liko tik pamaldų metu bažnyčioje).
Buvo įgyvendinta Vokietijos kanclerio Otto von Bismarco agresyvios tautinės politikos sumanymas: viena valstybė, viena tauta, viena kalba.
Tarp lietuvininkų plito dvikalbystė. Šeimose dažniausiai žmonės dar kalbėdavo gimtąja lietuvių kalba, bet viešose vietose – vokiečių kalba. Vyko spartus lietuvybės nykimas, nyko tautinė kultūra, papročiai. Bėgant laikui lietuvių kalba tapo neprestižinė, jos imta gėdydis. Tačiau lietuvių inteligentai priešinosi, prašė „grąžinti“ lietuvių kalbą, bet jų prašymų nepaisyta.
-de_svg.png)
1923 m.
1923 m., gegužės 8 d., pasirašytas Klaipėdos krašto statutas, kuriuo Klaipėdos kraštui nustatytas autonomijos (nepriklausomybės) vykdymas. Klaipėdos kraštas tapo tarptautiniu mastu pripažintas sudėtine Lietuvos Respublikos dalimi.
1923 m.
Nuo 1923 m. Klaipėdos krašte vyko ūkio plėtra, buvo steigiamos naujos pramonės įmonės, vyko spartus eksportas Klaipėdos uoste. Kūrėsi naujos lietuviškos organizacijos, sąjungos, draugijos. Vyko sparti švietimo plėtra, Lietuvos Respublika rūpinosi lietuviškų vadovėlių leidyba, lietuvių kalbos ir istorijos mokymu mokyklose.
1938 m.
1938 m., gruodžio mėn., Klaipėdos krašto vokiečiai pareikalavo Klaipėdos kraštą prijungti prie Vokietijos. Klaipėdos krašte buvo įkurtos nacių tvarkos tarnybos, pagalbinė vokiečių policija, smogikų būriai, kurie terorizavo lietuvius ir kitus krašto gyventojus. Lietuvos Respublikos valdžia ir lietuvininkai iki 1939 m. pradžios priešinosi Vokietijos planams Klaipėdos krašte.
1939 m.
1939 m. nacistinė Vokietija, vadovaujama Vokietijos kanclerio Adolfo Hitlerio, ultimatumu pareikalavo, kad Lietuva Klaipėdos kraštą atiduotų Vokietijai. Negalėdama jėga priešintis prievartai, Lietuva 1939 m., kovo 22 d., buvo priversta pasirašyti krašto perdavimo Vokietijai sutartį ir kovo 23 d. kraštą užėmė Vokietijos kariuomenė.
Lietuvos Respublika prarado 5% teritorijos, buvo suvaržytos galimybės naudotis Klaipėdos uostu, panaikinta krašto autonomija. Uždarytos lietuviškos mokyklos, draugijos, spauda. Nemažai Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjų buvo įkalinti koncentracijos stovyklose, kitaip baudžiami, daug jų žuvo.
1923 m. sausio 15 d. sukilimas ir Klaipėdos kraštas Lietuvos sudėtyje 1923-1939 m.
Klaipėdos kraštas ilgą laiką buvo Vokietijos imperijoje, vėliau (1920-1923 m.), šiame krašte buvo Prancūzijos kariuomenė. 1923 m., sausio 15 d., įvyko sukilimas prieš Prancūzijos valdymą dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Sukilėliams pavyko nuversti Prancūzijos okupacinę valdžią ir nuo 1923 m. Klaipėdos kraštą prisijungė Lietuva.
Germanizacija ir lietuvininkų kovos už savo teises
Mažojoje Lietuvoje germanizacija prasidėjo po kolonizacijos.
Po didžiosios vokiečių kolonizacijos į Įsruties, Tilžės ir Ragainės apskritis ištisai lietuvininkų gyvenamus valsčius bei kaimus įsiterpė vokiečių kaimiečių, tapusių lietuvininkų asimiliacijos židiniais.
Nors lietuvių kalba buvo pašalinta, vis dėl to mažajai Lietuvai skirtu 1881 m. specialiuoju potvarkiu leista tikybos mokyti lietuvių kalba ir vyresnėse klasėse.
Stiprėjant prievartinei germanizacijai gimtoji lietuvių kalba tebebuvo kalbama buityje kaip namų kalba ir bažnyčiose, kaip fakultatyvas Tilžės gimnazijoje.
Tai įteisinta Prūsijos Landtago (Seimo) ir Vokietijos Reichstago įstatymais. Dauguma lietuvininkų – krašto gyventojų vokiečių feodalų buvo paversti baudžiauninkais (baudžiava), svetimiems ponams ėjo lažą (lažininkai) ir atlikinėjo šarvarką – kryžiuočių ordino karo belaisvių prūsų atliekamas sunkus darbas, daugiausia pilių, gyvūnų ir ūkinių pastatų statyba ir remontas, kelių tiesimas. Lietuvininkų vardas plačiai vartotas nuo XVI a. ne tik istorikų, etnografų, literatų, geografų, dvasininkų, švietėjų, poetų bei rašytojų kūryboje, bet ir valdovų kanceliarijoje.
Po Pirmojo pasaulinio karo (kurį Vokietija pralaimėjo) Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suartėjimas tapo galimas, nes modernėjant abiejų šalių visuomenei švelnėjo religiniai ir etnokultūriniai skirtumai. To siekė ir didlietuviai (Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Šliūpas ir kt.), ir lietuvininkai (Martynas Jankus, Vilius Gaigalaitis, Jurgis Mikšas, Enzys Jagomastas, Jonas Smalakys, Martynas Šernius, Jonas Vanagaitis, Dovas Zaunius). Kai didlietuviai atsikratė „maskoliško“ jungo ir nesijungė prie lenkų, lietuvininkų elitas 1918 XI 30 pasirašė Tilžės aktą – Mažosios Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją, kuria reikalaujama „prisiglausti“ prie tautos kamieno – Didžiosios Lietuvos; akte visi lietuviai suprantami kaip vienos tautos, vienos motinos vaikai. Klaipėdos kraštui 1923 susijungus su Lietuvos valstybe, 1925 dalis lietuvininkų, norėdami pabrėžti savo skirtumą nuo kitų Lietuvos gyventojų, užsirašė ne lietuvininkais ar lietuviais, bet klaipėdiškiais. Po Antrojo pasaulinio karo dėl sovietų bolševikinio genocido bei etnocido, dėl deportacijų ir etninio valymo, taip pat evakuacijos į Vakarus lietuvininkų Karaliaučiaus krašte neliko.
MAŽOJI LIETUVA 1939-1990 m.
Karaliaučiaus kraštas – Rusijos dalis
Pagal 1945 m. Potsdamo konferencijos nutarimus buvo panaikinta Prūsija, Karaliaučiaus kraštas (Mažosios Lietuvos pagrindinė teritorija) ir iki būsimos Taikos sutarties buvo perduota administruoti SSRS (apie 2/3 Rytų Prūsijos atiteko Lenkijai). Kraštą SSRS neteisėtai prisijungė ir pavertė Kaliningrado sritimi.
Dėl sovietinės valdžios vykdyto genocido, etnocido, trėmimų ir žmonių evakuacijos į Vakarus, Karaliaučiaus krašte neliko senųjų gyventojų (ne tik vokiečių, bet ir lietuvininkų). Dalis jų buvo ištremti, įkalinti sovietiniuose lageriuose, dalis badaujančiųjų rado prieglobstį Lietuvoje. SSRS valdžia, nepaisydama tarptautinės teisės normų, Karaliaučiaus kraštą apgyvendino rusais ir rusakalbiais, visus vietovardžius pakeitė į rusiškus. Vyko krašto rusifikacija. Nualintas ūkis, naikinamas europinės reikšmės lietuvininkų, prūsų ir vokiečių kultūrinis paveldas.
Klaipėda 1971 m.
Šilutė XX a. 4 dešimtmetis.
MAŽOJI LIETUVA ŠIANDIEN (nuo 1990 m. iki dabar)
Mažosios Lietuvos žemes yra pasidalijusios 3 valstybės. Didžioji dalis priklauso Rusijai – Kaliningrado sričiai. Mažesnė, pietrytinė dalis priklauso Lenkijai, o šiaurinė dalis, tai yra Klaipėdos kraštas – Lietuvos Respublikai.
