KULTŪRA
Karaliaučiaus universitetas – pirmoji Prūsijos aukštoji mokykla, veikusi 1544 – 1945 m.
Teologijos fakultetas tapo Mažosios Lietuvos liuteronybės židiniu. Vienas iš pirmųjų jo studentų Martynas Mažvydas parašė liuteroniškojo tikėjimo santrauką – Katekizmą, taip pat pirmąją liuteronišką liturgiją lietuvių kalba, išvertė pirmąsias giesmes. Reformacijos tikslas buvo šviesti liaudį, kad toji pati galėtų skaityti Šventąjį Raštą, todėl kunigas Jonas Bretkūnas išvertė Bibliją į lietuvių kalbą.
1718 m. atidaryta Lietuvių kalbos katedra, 1718–1944 m. veikė Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras. Prie universiteto veikusios Karaliaučiaus spaustuvės spausdino knygas ir lietuvių kalba.
UNIVERSITETAS
.jpg)
KARALIAUČIAUS
Katekizmas
Pirmoji išspausdinta lietuviška knyga. Išleista 1547 m. sausio 8 d. Karaliaučiuje. Katekizmas yra protestantiškas. Išliko du pirmosios lietuviškos knygos egzemplioriai. Vienas saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje, o kitas Torunės universitete, Lenkijoje. Apimtis 79 puslapiai. Vyrauja gotikinis (švabacho) šriftas, bet lotyniška dedikacija ir lotyniška prakalbė atspausdintos lotynišku šriftu (antikva). Meniniu požiūriu pirmoji lietuviška knyga yra kukli. Ją išspausdino Karaliaučiaus spaustuvininkas Johanas Veinreichas. M. Mažvydo katekizmo antraštė papuošta Renesanso stiliaus vinjete, kuri įrėmina knygos pavadinimą. Pirmosios lietuviškos knygos autorius ir rengėjas nenurodytas. Tačiau jau nuo XVI a. ši knyga laikoma M. Mažvydo darbu. Tai liudijo B. Vilentas. Užtikrintai Mažvydo autorystę patvirtino lenkų kalbininkas J. Safarevičius, kuris 1938 m. katekizmo lietuviškoje prakalbėje išaiškino akrostichą, įamžinantį M. Mažvydo vardą. Skaitant prakalbos eilučių pirmąsias raides nuo trečios iki devynioliktos eilutės, susidaro lotyniška forma MARTJNVS MASVJDJVS. M. Mažvydui pirmojoje lietuviškoje knygoje priklauso apie pusę teksto. Nors tiesioginių įrodymų nėra, bet knygos sumanytojais galime laikyti M. Mažvydo pirmtakus - Karaliaučiaus universiteto profesorius, lietuvius protestantus A. Kulvietį ir S. Rapolionį.
Knyga prasideda lotyniškai eleginiu sueiliuotu iškilmingu ketureiliu „Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei“:
Lietuva mano garsi, kunigaikščių laiminga Tėvyne,
Dievo įsakymus šiuos vykdyki siela skaisčiai, [….].
Iki XIX a. pabaigos Prūsijos kariuomenės įgula Klaipėdoje buvo apgyvendinama miestiečių butuose. XX a. pradžioje Klaipėdos miestas pasiūlė Vokietijos karinei valdybai statyti naują kareivinių kompleksą. 1907 m. į jau baigtas statyti kareivines persikėlė Klaipėdos įgula. Kareivinių kompleksui priklausė šeši skirtingi pastatai kareiviams, vadams, taip pat čia buvo maža koplytėlė, valgomieji, ginklų sandėliai. Šioje kareivinių komplekso vietoje ir buvo oficialiai įkurtas Klaipėdos universitetas nuo 1991 m. sausio 1 d. Tai - data, uostamiesčiui suteikusi universitetinio miesto statusą, o Vakarų Lietuvos regionui ir jo žmonėms atvėrusi daugiau galimybių siekti universitetinio išsilavinimo bei karjeros moksle.
Klaipėdos universiteto Humanitarinių ir Socialinių mokslų bei Menų fakultetų strateginis tikslas – Mažosios Lietuvos istorijos, kultūros, socialinio ir ekonominio paveldo studijos, Karaliaučiaus universiteto tradicijų gaivinimas ir tęsimas. Humanitarinių mokslų fakulteto studijų programose svarbią vietą užima prūsistika, vakarų baltų studijos.
J. Mališauskas skaito kursą Mažosios Lietuvos istorija ir kultūra, organizuoja ekskursijas į Mažąją Lietuvą. Klaipėdos universitetas plėtoja ryšius su Mažosios Lietuvos išeivija, tyrinėja Mažosios Lietuvos istorinį ir kultūrinį paveldą, palaiko ryšius su žymiausiais išeivijos kūrėjais, organizacijomis ir fondais, kurie skiria premijas bei paramą dėstytojams ir studentams už darbus apie Mažąją Lietuvą. Universitete kaupiami bei saugomi krašto išeivijos darbai.
UNIVERSITETAS
KLAIPĖDOS
VĖLIAVA
HIMNAS
HERBAS
.jpg)
MAŽOSIOS LIETUVOS SIMBOLIAI
Šnekta
XX a. pradžioje vokiečiai daugiausia gyveno tik didžiuosiuose miestuose, tad kaimų gyventojai buvo lietuvininkai ir kalbėjo vakarų aukštaičiams artima tarme, kuriai buvo būdingas žodžių trumpinimas, dėl kurių pavardžių galūnės -aitis, buvo tariamos –atis, pavyzdžiui Kairaitis - Kairatis; arba vakarų žemaičių tarme. Vakarų žemaičiai vietoj dvibalsių „ie“ ir „uo“ taria „e“ ir „o“. Pavyzdžiui, žodį „uosis“ tardavo „osis“ arba „Ieva“ vadindavo „Eva“. Mažosios Lietuvos šnekta yra unikali dėl jos įvairumo.
MAISTAS
Mažojoje Lietuvoje patiekalai vyravo tikrai ne poniški, o labai paprasti. Puikių valgių šio krašto žmonės nežinojo – maistas būdavo labai panašus: lapienė arba rūgščios kruopos arba barščiai. Sakoma, kad tas pats valgis būdavo ant stalo patiekiamas tris kartus per dieną.
Maisto pagrindas – neskustos bulvės, burokėliai, rauginti kopūstai ir mirkalai: su kanapėmis, spirgučiais.
Per šventes stalas būdavo gausesnis - kisielius, skilandis, košės, šiupinys, kurį šeimininkės virė iš baltų žirnių.
Duona buvo kepama kas keturias savaites iš rugių miltų, o pomelė (pyragas) iš kviečių.
Mėsą Mažosios Lietuvos gyventojai paruošti mokėjo labai gerai. Avis, kiaules, žąsis supjaustę sūdydavo statinėje, o lašinių paltis kabindavo į kaminą rūkymui.
Mažosios Lietuvos gyventojai skanumynu laikė ant karklo vytelės pamautą ir prieš ugnį iškeptą silkę. O pajūrio gyventojų širdis saldindavo kisielius, bandelės, vafliai. Šio krašto žmonių valgiai – paveikti vokiečių papročių, todėl pusryčiai be kavos neįsivaizduojami.
MUZIKA
Mažojoje Lietuvoje vyravo vienbalsis dainavimo stilius. XIX a. gausiai užrašytos ir publikuotos lietuvininkų dainos, daugiausia ne apeiginės, bet lyrinės, pasižymi sudėtinga dermine sandara, natūralių dermių ir vėlyvesnių (mažoro ir minoro) susipynimu, savita ritmo ir metro struktūra. Daugiausia bendrumų esama su veliuoniškių, suvalkiečių ir dzūkų dainų melodika, mažiausiai – su daugiabalsėmis žemaičių dainomis.
Instrumentinio muzikavimo tradicija Mažojoje Lietuvoje nepalyginamai skurdesnė (tai nulėmė nuo XVIII a. įsigalėjusios asketiškojo pietizmo idėjos), nors anksčiau šiame krašte gyvavo įvairūs muzikos instrumentai: kanklės, psalterijus, tiesūs ir lenkti trimitai, dūdelės, timpanai, dūdmaišis ir smuikas. XX a. lietuvininkų instrumentines kapelas sudarė 1–3 smuikai, vokiška armonika arba lūpinė armonikėlė, akordeonas, kartais dar ir kiti styginiai (mandolina, citra, gitara) ar pučiamieji (viena ar kelios triūbos, saksofonas) muzikos instrumentai ir būgnas.
ARCHITEKTŪRA
Nerijos smėlynuose glaudęsi žvejai ilgai statė kuklius pastatėlius iš įvairių rąstgalių ir laivų liekanų, vėliau viliojo poilsiautojus dailiais drožiniais ir įstiklintomis verandomis. Rytiniame marių krante ilgai išliko senoviškiausi trobesiai su atvirais ugniakurais, dūmine pastoge ir padailintais prienamiais, moliu apkrėstomis ir baltintomis sienomis, laužytais čiukuriniais nendrių stogais, kuriuos puošdavo įmantrūs stogo žirgeliai.
Sausintų durpynų pakraščiuose įsikurdavo pelkininkų kolonijos su mažais mediniais pastatėliais.
Derlingesnėse regiono žemėse įsikūrę laukininkai neretai prasigyvendavo ir pasistatydavo labai dideles sodybas su raudonplyčiais tvartais, erdviomis daržinėmis, vaizdingomis senovinėmis klėtimis, patogiomis trobomis.
Vėlesniais amžiais regione plito iš medžio išdrožtos puošmenos: sudėtingos vėjalentės ir lėkiai, dailus pastatų apkalimas, jų dažymas įvairiomis spalvomis (nuo raudonai rudos iki žydros ar gelsvos). Senovines lietuvininkų trobas keitė erdvūs ir aukšti gyvenamieji namai su mezoninais, didesnius langus pridengdavo dailios langinės.
PATARMĖS
Pagal tarmių klasifikaciją vakarinėje Mažosios Lietuvos regiono dalyje (Karklė, Klaipėda, Plikiai, Priekulė, Šilutė, Žardė) vyravo vakarų žemaičių (donininkų) patarmė, rytinėje dalyje (Pagėgių apylinkėse) – vakarų aukštaičių kauniškių patarmė. Yra žinoma, kad Kuršių nerijoje nuo XV ir XVI a. sandūros gyveno kuršininkai, kalbėję latvių tarme, vėliau sulietuvėję. Visos šios tarmės dėl po Antrojo pasaulinio karo vykdyto vietos gyventojų genocido šiuo metu yra išnykusios.